Labas, koučinge! Sudie, koučinge?!

Šįkart rašau ne akademiškai ir apie tai, ką jau kuris laikas pastebiu matydama tam tikrus vadovus ir tam tikrus darbuotojus koučingo situacijose, ir kas man sukelia įvairių minčių. Jas ir nutariau išdėstyti šiame tekste.

Pirmoji situacija. Prisiminkime tokį vadovą, kuris nuolat mokosi, domisi, ieško kuo efektyvesnių būdų, kaip gerai dirbti ir kaip darniai susikalbėti su savo darbuotojais, kad būtų pasiekti užsibrėžti organizacijos rezultatai ir kad visi šalia to jaustųsi gerai. Daugiau mažiau, kaip tai yra įmanoma darbe.

Paprastai dabartinėse organizacijose dažnai linksniuojami įvairūs šiuolaikinės vadybos metodai, tame tarpe kalbant ir apie koučingą, kas, viena vertus, rodo organizacijos šiuolaikiškumą, norą neatsilikti nuo pasaulyje egzistuojančių vadybos tendencijų. Kita vertus, nemažai dalykų yra vis dar dirbtinai integruojami, kas sukelia daugiau žalos nei naudos.

Apie ką aš kalbu? Koučingas – puikus instrumentas norint sužinoti kito nuomonę ir sprendimus, kurie kitąkart jau savaime iš patirties vestų tą žmogų į priekį, prakalbinti mažiau šnekų, gera pagalba aktyvuoti savo klausymosi įgūdžius ir apskritai, išmokti sąmoningai save stebėti, pastebėti ir suprasti, kas kaip vyksta ir kaip aš į tai reaguoju, ką galiu padaryti, kad mano reakcija būtų kiek kitokia, kaip padėti ir paskatinti kitą imtis įvairių užduočių ir procesų, kaip pagelbėti susidarius tam tikroms problemoms, kaip vesti susirinkimus ar teikti grįžtamąjį ryšį, kuris skatintų, o ne menkintų ir slėgtų, ir t.t. Taip, tai skamba puikiai, o ir veikia neblogai. Kartais.

Nepaisant išvardintų pliusų, koučingo metodas, leidžiantis taip aiškiai suprasti savo užduotis, deja, ne visad leidžia tinkamai  jas “deleguoti” kitiems. Žodį “deleguoti” tikslingai įrašiau kabutėse, nes koučingo principais darbai nėra nurodinėjami. Jis veikia užduodant klausimus ir taip skatinant darbuotojų sprendimų priėmimo procesą, atsakomybę ir tuomet, paprastai, tarsi pagal nutylėtą susitarimą, turėtų atsirasti iniciatyvių žmonių, kurie apsiimtų atlikti vieną ar kitą užduotį ar laisva savo valia sutiktų spręsti kilusius klausimus.

Kodėl sakau kartais ir kas nutinka realiai organizacijose? Ogi nieko. Kartais būna nulis veiksmo ir nulis iniciatyvos. T. y. kadangi niekas aiškiai taip ir nepasako, ką reikia daryti, tai kam reikia čia to susipratimo pasisiūlyti? O ne, ką jūs, geriau patylėsiu – darbo ir taip per akis. Darbuotojai net puse lūpų, o gal ir atvirai tarpusavyje juokauja sakydami “Na, kas šįkart bus durnius?”

Čia ir sakyčiau koučingui sudie, jei visoje organizacijoje sąmoningumas tesiekia tik tiek, kad “atėjau, nudirbau tiek, kiek reikia ar buvo pasakyta, ir atsikniskit nuo manęs su savo tais kAučingais ir lynais”. Ir net jei organizacijoje toks mano minėtas vadovas tiki instrumentais, jais remiasi ir mato jų naudą, tai dar nieko nereiškia, jei vis tik pati organizacija nėra gana aukšto sąmoningumo ir neturi savosios kultūros.