Koučingas išpopuliarėjo 8-9 dešimt. kaip atskiras įrankis ir metodas efektyviau valdyti žmogiškuosius išteklius organizacijose. Pagrindinė sąvoka „koučingas“ (angl. coaching, pranc. coche) kildinamas XVI a. iš vengrų kalbos žodžio „kocsi“, reiškiančio vadeliojamą transporto priemonę, vežimą (Moya, 2008), pavadintą kaimo, kuriame pirmąkart buvo pagamintas, vardu – Kocs (Amar, Angel, 2006).
Žodis „koučingas“ vartojamas ir kitose pasaulio kalbose, pavyzdžiui, čekų k. – “kouč”, danų k. – “coaching”, vokiečių k. – “coaching”, ispanų k. – “coaching”, prancūcų k. – “coaching”, olandų k. – “coaching”, norvegų k. – “coaching”, rusų k. – “kоучинг” ir t.t., todėl nereiktų bijoti jo tarptautiškumo ir keisto, lietuviškai ausiai neįprasto skambesio „ou“ (juk boulingą tai mėgstame?). Nors pastaruoju metu man vis labiau prilimpa ugdomojo/ugdančiojo konsultavimo sąvoka, kuri ir lietuviškai, ir metodiškai tinkamai skamba skirtingai nei koks "ugdomasis vadovavimas" ar kalbininkų siūlomas "lavybininkas" (?).
Pirmieji koučingo specialistai, manoma, buvo rytų filosofai ir antikinės Graikijos atletai. Rytuose buvo koncentruojamasi į kovos menus, kuriuose pabrėžiama ne tik fizinė, bet ir psichologinė stiprybė (pvz., pirmąsias tokias įžvalgas galime rasti Sun Tzu „Karo mene“). Šie atletai buvo laikomi pirmaisiais koučingo specialistais – jie, kaip ir šiuolaikinių sporto sričių treneriai, padeda sportininkams pasiekti didelių asmeninių rezultatų. Taip pat manoma, kad Sokratas (469-399 a.pr.Kr.) buvo pirmasis „koučingo“ specialistas, kadangi jo diskusijų metodas (majeutika) rėmėsi ne ginču, o klausimais siekiant pakeisti oponento mąstymą.
1800 m. iškilęs susidomėjimas gamtos mokslais – biologija, geologija, fizika, kurie tuo metu buvo atskiriami nuo filosofijos studijų – skatino domėtis žmogaus kilme, jo mąstymo galia, įvairiais pasąmonės procesais. XIX a. viduryje iškilęs smalsumas apie žmogų suteikė prielaidą atsirasti specializuotoms socialinių mokslų studijoms, kurios vėliau, apie 1900 m. iškilo kaip psichologijos mokslo pradmenys (Brock, 2008).
Vėliau, jau apie 1830-1840 m. Oxfordo universitete koučingo specialistu (kouču) buvo vadinamas dėstytojas, kuris rūpinasi ir padeda studentui ruošiantis egzaminams (Online Etymology Dictionary, 2013). Koučingas tuo metu buvo suprantamas kaip tam tikras procesas, kurio metu studentas/klientas iš vietos, kurioje jis yra, atsiduria ten, kur nori būti, t.y. pasiekia norimų rezultatų.
1880 m. „koučingo“ terminas pirmąkart pavartotas sporto srityje ir iki XX a. pradžios jis buvo siejamas su sėkmingais sporto laimėjimais. Ir tik XX a. 9 dešimtmetyje jis oficialiai pripažintas ir pradėtas sėkmingai plėtoti organizacijose. Žymių koučingo specialistų, pvz., V. Brock, D. Cluterbuck, Whitmore ir kt. nuomone, koučingas atsirado XX a. pabaigoje, apie 1980-1990 metus kartu su suaktyvėjusiu žmogiškųjų išteklių valdymu, su „minkštosios“ vadybos (angl. soft management) sąvybių iškėlimu ir jų svarba organizacijoms.
Koučingo pagrindai neretai grindžiami A. Adlerio psichologijos teorija. Pasak A. Adlerio (1870–1937), „mes visi esame priimančios būtybės, atsakingos už savo veiksmus ir elgesį“. Jis atkreipia dėmesį į žmogų pasaulyje, kuris daro įtaką ir pats yra veikiamas santykių su kitais žmonėmis. Psichologo, kaip ir koučingo specialisto, pagrindinis siekis yra padėti žmonėms gyventi efektyviai ir jausti, kad jie priklauso visuomenei, kad yra jos dalis.
Analizuojant įvairią populiariąją ir mokslinę literatūrą, pastebima, kad koučingas gali būti apibrėžiamas ir kaip:
judėjimas į priekį ir pagalba gerinant individualų žmogaus, komandos, organizacijos darbą (Downey, 2008),
menas skatinti veiksmus, mokytis iš vienas kito (Downey, 2008);
pagalba pasiekti geriausių savo rezultatų (Lundin, Paul, Christensen, 2003),
“atrakinti” kito potencialą siekiant maksimizuoti jo galimybes veikti (Whitmore, 2002),
sumažinti atotrūkį tarp “galvoju, kad darau” ir “darau” (Martin, 2001),
veikti geriausiai esant asmeninei, privačiai pagalbai,
skatinti iššūkius veikti, palaikyti ir padėti augti (Donovan).
Taigi koučingo specialistas skatina reikalingus teigiamus pokyčius, t. y. tokius, kurie padėtų tapti geresniu per se. Kaip teigia Tim Gallwey (1974, lietuvių k. – 2015), kurio knyga „The inner game of tennis“ („Vidinis teniso žaidimas“) laikoma viena esminių koučingo teorijoje, „ugdymas pažadina geriausia, ką žmonės, įskaitant ir save, turi”.
Šioje knygoje autorius pateikė požiūrį į sporto, pritaikyto verslui, taktiką ir pavadino ją „instruktavimu“. Tai tam tikra filosofija, analizuojanti žmogaus galimybes, įgalinanti jį ir nukreipianti jo siekių link. Autorius apjungė elementus iš humanistinės psichologijos, budistų mąstymo, sporto, psichologijos ir pasąmonės programavimo idėjų.
Koučingo procesas laikomas ne vienkartinis įvykis, nors retkarčiais taip gali būti. Tokio darbo ir proceso efektyvumo kriterijus – tai apsibrėžto rezultato pasiekimas.
Kiek vėliau T. Leonard‘as sekė T. Gallwey‘o idėjomis ir 1988 m. sukūrė mokymus „Kurk savo gyvenimą“ bei įsteigė „Gyvenimo planavimo koledžą“. 1994 m. T. Leonard‘as įsteigė Tarptautinę koučingo federaciją, dabar plačiai pasaulyje žinomą ICF vardu, kuri šiuo metu vienija daugiau nei 40 tūkst. koučingo specialistų visame pasaulyje.
Nuo 1990 m. jo idėjos plito tik JAV, tačiau vėliau pasiekė ir Europą. 1999 m. Jungtinėje karalystėje įkurta Koučingo akademija, o 2000 m. – Europos koučingo institutas (O’Connor, Lages, 2007).
Evered ir Selman (1989) teigia, jog koučingo specialistai, arba tuo metu dar vadinami treneriai (angl. coach – treneris) yra naudojami individualiems žaidėjams padidinti asmeninį darbo našumą arba komandoms siekiant pagerinti komandos našumą (p. 16). Įvairūs visuomenės veikėjai, viešų kalbų sakytojai ir aktoriai, scenos atlikėjai taip pat dirba su koučingo specialistais (pvz., ar pamenate filmą „The King‘s speech“ ir jame puikiai suvaidinusį kalbos repetitorių? Jei ne, rekomenduoju pažiūrėti).
I.F. Stein (2003) kildina koučingą iš psichoterapijos, ugdymo, komunikacijos studijų, vadybos ir lyderystės mokslų, socialinės sistemos teorijų, suaugusių ugdymo teorijų, holistinio mąstymo perspektyvos. Mokslininkės nuomone, kuo daugiau bus tiriama koučingo sritis, kuo daugiau bus praktikos, tuo stipresnis bus „kamienas“, ant kurio augs „lapai“ – konkrečios koučingo praktikos ir patirtis. Todėl itin pabrėžiami koučingo tyrimai, kurie atneša apčiuopiamos naudos organizacijoms ir įrodo šio metodo efektyvumą.
Bell‘as (cit. iš Flaherty, 2010) teigia, kad pats žodis „koučingas“ daug metų buvo susijęs su sportu, teatro meno profesionalais. Ne taip seniai koučingas reiškė atletų, scenos atlikėjų ir studentų pagalbininką. Kiek vėliau šis terminas buvo išplėtotas ir įterptas į vadybos, lyderystės, entreprenerystės ir kitas vadybos bei gyvenimo veiklos sritis.
Koučingo disciplina dėmesio centre iškelia pagrindinį klausimą, kaip vienas žmogus gali padėti kitam žmogui tobulinti savo gebėjimus, atrasti naujas galimybes ir siekti kokybiško proceso tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Flaherty (2010) pastebi, jog toks procesas itin svarbus naujoms kartoms.
Nepaisant bandymų apibrėžti koučingo metodą, patys koučingo specialistai eklektiškai naudoja ir įvairius instrumentus bei technikas iš kitų disciplinų. Pavyzdžiui, koučingo specialistai savo praktikoje remiasi intervencijų technika (Block, 1999; Schein, 1969), „skolinasi“ vadyboje esančius lyderystės stilius (Hersey, Blanchard, 1969), organizacijų vystymą ir organizacijų sistemų sampratą (Senge, 1990), organizacijų pokyčių valdymą (Argyris, Schon,1996). Iš psichologijos koučingo specialistai taiko humanistinės psichologijos metodus (Peltier, 2001; Stober, Grant, 1006; Skiffington, Zeus, 2003), psichodinaminę teoriją (Kilburg, 2004), Adlerio principais grįsta abipusę pagarbą ir stiprybių išryškinimą (Page, 2005), elgesio psichologiją (Peltier, 2001), naratyvinę ir klinikinę psichologiją (Hudson, 1999), kognityvinę psichologiją (Auerbach, 1006), į sprendimus orientuotą požiūrį (Hudson, 1999; Green, Grant, 1003; Cavanagh, Grant, 2006; Ting, Scisco, 2006), asmens raidos principus (Laske, 2004; Berger, 2006; Ting, Scisco 2006). Iš neurologijos (Rock, 2006) koučingo specialistai ieško paaiškinimų, kaip ir kodėl koučingas veikia (Grant, 2005, p. 1) ir pan.
Tad koučingas išties yra įvairialypis procesas, sudarytas ir pagrįstas įvairiomis teorijomis bei technikomis, ir vienareikšmiškai jo analizuoti ar vienpusiškai jį vertinti negalime.
Anot Grant‘o ((2005A, 2005B), įvairių profesijų specialistai gali darbuotis kaip koučingo specialistai. Tos sritys gali būti verslo, konsultavimo, vadybos, švietimo, ugdymo, organizacijų plėtros, klinikinės psichologijos, organizacijų, sporto psichologijos, scenos menai ir sportas.
Galimas daiktas, toks įvairių sričių įtraukimas į koučingą ir vica versa kelia nerimstančias diskusijas, kas išties tuomet yra koučingas. Galimas daiktas, organizacijose taikomas koučingas turi daug aiškesnius apibrėžimo ir taikymo „rėmus“ ir nesukelia tiek mistifikacijos kiek vadinamasis „gyvenimo (angl. life) koučingas, kuris nuolat pateikia staigmenų atsiradus naujoms koučingo „rūšims“.
Tačiau svarbiausia suvokti, kad net ir kiekviena šių sričių turėtų turėti savo tvirtą teorinį pagrindą ir įtraukti esminius koučingo metodo įrankius, o svarbiausia - Profesinį Etikos kodeksą ir Tarptautines koučingo specialisto kompetencijas, kas leidžia užtikrinti koučingo profesionalumą ir metodo nuoseklumą.
Na, o apie jo naudą organizacijoms pakalbėsime kitame tekste čia.