Dažnai taip nutinka, kad į susitikimus atvyksta ne tik daugiau mažiau viską apie save jau žinantys ir aiškiai tikslus besidėliojantys klientai, bet ir tie, kurie dar tik ieško savęs ir savojo kelio.
Pastaruosiuose susitikimuose „nežinau“ skamba ties kiekvienu kiek gilesniu klausimu. Ir nors suprantu, kad vienais atvejais tai būna bėgimas nuo savųjų atsakymų, nes labai jau nesmagu
susidurti su tiesa. Tačiau kartais taip jau nutinka, kad klientas išties nežino ir net nesupranta, nuo ko gi reiktų pradėti savojoje situacijoje. Tam jis ir kreipiasi į konsultantus, koučingo specialistus, psichologus ar psichoterapeutus ir mes, taikydami savo profesines žinias bei pasitikėdami nuojauta, turėtume jiems padėti kalbėti apie tą nepatogią tiesą, kokia ji bebūtų, o finale ap(si)dovanoti tuo nuostabiuoju AHA momentu.
Tad klientas, sakydamas „Aš nežinau“, mintyse gali turėti kelis scenarijus.
Viena vertus, klientai dažniausiai žino, ką turi daryti, tačiau tam jie būna dar nepasiruošę. Galimas daiktas, jie nepasitiki kitu, su kuriuo kalbasi, kas tai bebūtų – tam tikros srities specialistas, draugas ar kolega – ir ypač baiminasi, o ką gi kitas pagalvos. Jie bijo sakyti tiesą, nes jų vidinis kritikas kaip užsikirtusi plokštelė kartoja, kad atsakymas bus juokingas ar nebrandus („Kažką šneku čia, visiška nesąmonė…“, „Briedas kažkoks gavosi…“, „Greičiausiai mano mintis atrodys kvaila…“ „Ai, šneku kaip koks idiotas/vaikas/ar bet koks kitas paniekinantis save epitetas…“ ir pan.).
Kita vertus, klientas kartais galvoja, kad pasakęs atsakymą, jį įgarsinęs, jis įsipareigoja kažkam labai bauginančiam ir, žinoma, kad būdamas atsakingas, turės visa tai ir realizuoti. Juk atsisakyti negalima, tai – mažų mažiausiai nebrandu…
Trečia vertus, kai kurie klientai nedrįsta prisipažinti, ką jie iš tikrųjų galvoja ir taip atstumia tam tikrą savo Aš dalį. Dažniausiai tikrąją ir esminę. Jie yra labiau susikoncentravę į tai, ką jie turėtų pasakyti ar padaryti vietoj to, ką norėtų ir todėl sakydami „aš nežinau“ lengvai pabėga nuo tikrųjų savo troškimų, nes kitaip ir nemoka.
Tad tas „nežinau“ yra toks įvairialypis ir dažnu atveju jis slepia nenorą susidurti su tikru savimi, su tikrąja tiesa, su savo mintim ar jausmu. Tuo pačiu sakydamas „nežinau“ klientas sustabdo save, o kartu ir sulaiko nuo tam tikro progreso.
Šiuo tekstu dalinuosi todėl, nes manau, kad su tokiomis situacijomis susiduriame ne vienas, kokios jos bebūtų – ar atviras pokalbis su draugu ar vadovo su darbuotoju, ar konsultacijose. Ir visose jose reikia tam tikro palaikymo, empatijos ir supratimo, ne tik klausymosi, bet ir girdėjimo, pasitikėjimo tiek savimi, tiek pašnekovu.
Tuo pačiu šis tekstas yra mažas bandymas pateikti keletą gairių, kaip nukreipti klientą savęs ir savo nuoširdžių emocijų bei minčių link, apie ką tas pokalbis bebūtų („žinau, jog turiu išeiti iš darbo, bet bijau“ arba „Tai būtų puikus sprendimas, bet aš nenoriu atsiprašyti“, arba „Aš žinau, kad esu šiknius, bet bijau, kad jie iš manęs pasijuoks, jei pasielgsiu kitaip“ arba „Aš žinau, kad turėčiau už juos labiau pastovėti, bet nekenčiu konfliktų ir bijau kad jie gali sugriauti mūsų draugystę“ ir pan.).
Taigi kai turime tam tikrą kliento tiesą, tai yra dar viena realybė, su kuria jau galima dirbti. Kadangi toks pokalbis yra išties ypatingas, svarbu prisiminti, kad jis kartu reikalauja ir tam tikro jautrumo. Jei klientui būtų taip lengva garsiai pasakyti ir pripažinti tiesą, jis tai jau būtų padaręs ir be mūsų. Tad jei klientas žengia žingsnį ir ryžtasi kalbėti apie jam nepatogią tiesą, neriame kartu su juo. Ir viena vertus, tai išties gąsdina, tačiau kita vertus, tai ir įkvepia. Ir suteikia palengvėjimo. Tuomet iš tos nepatogios tiesos perspektyvos galima pažvelgti į jausmus, troškimus, baimes, vertinimus, nuostatas ir ribojančius įsitikinimus. Tuomet galime judėti pirmyn ir bandyti ieškoti to progreso.
Tokių atvirų pokalbių metu galime padėti klientui žengti pirmą mažą žingsnį ir atrasti naujas galimybes. Taip pat padėti pasiruošti, jei prireiktų, ir atsitraukimo planą. O svarbiausia – leisdami klientui pažvelgti į tą nepatogią tiesą, pasislėpusią už „nežinau“, leidžiame jam pamatyti save kitoje šviesoje, leidžiame pamatyti save ir „gerą“, ir „blogą“, ir suteikiame galimybę pradėti gerbti save visokį.
Tad nors susidūrimas su tiesa yra skausmingas, kartu jis ir išlaisvina. Tad žemiau pateikiami E. L. Elsey (2003) siūlomi klausimai ir teiginiai leidžia „aš nežinau“ paversti į išganingąjį AHA momentą:
Paklausti „Ką tau reiškia nežinoti?“
Pasinaudoti tyla, pauze ir kantriai išlaukti atsakymo.
Pasiteirauti „Kaip sau padedi, kai nežinai?“
Einant giliau paklausti „Kaip jautiesi dabar, kai galvoji apie atsakymą į klausimą?“
Su jautrumu ir tinkamu raportu paklausti – „Chmmm, svarstau, kodėl apsimeti, kad nežinai?“ (čia praverstų ir humoras, jei jo reikia)
Galime hipotetiškai pasvarstyti „Jei leistum sau kalbėti garsiai, leisdamas sau negalvoti ir nejausti, kad tai vaikiška, kvaila ar negražu, kas tai būtų?“
Su tam tikra švelnia empatija paklausti „Kas giliai slepiasi už to „aš nežinau?“
„Įkvėpk giliai ir leisk sau įsijausti į klausimą minutėlei. Atsipalaiduok toje „aš nežinau“ vietoje.“
„Kas, jei tas (apie ką klientas nežino) turėtų spalvą/kvapą/skonį/garsą, koks jis būtų?“
„Leisk sau pagalvoti minutėlę, neskubėk ir duok žinoti, kai jau kokia mintis šaus tau į galvą“.
„Jei žinotum atsakymą kaip paslaptį ir niekas – nei aš, nei kas kitas negalėtų tavęs teisti, kas tuomet tai būtų?“
„Įsivaizduok, esi sraigtasparnyje, kuris skrenda virš tavo gyvenimo kaip žemėlapio. Ką pirmiausia pastebėtum apie savo gyvenimą iš aukščio? Kaip dabar atsakytum į klausimą žiūrėdamas į apačią iš naujos perspektyvos?“
Ir dar. Kai drąsiname klientus susitikti su savimi, jie turi jaustis pakankamai saugūs su savo pažeidžiamumu ir turi pasitikėti mumis. Tai, kas mums gali atrodyti maža ar ne itin svarbu, jiems tai gali būti itin gyvybiškai aktualu ir svarbu. Todėl jautriems pokalbiams reikia skirti laiko, būti supratingiems, tinkamai atspindėti tai, ką sako klientas ir patvirtinti jo mintis be išankstinio vertinimo. Svarbu būti koučingo specialistu, besivadovaujančiu profesinėmis kompetencijomis, o ne visažiniu teisėju. Ir turėkime kantrybės bei naudokimės įvairiais resursais, kurie vieną dieną tikrai atves prie to ilgai laukto AHA momento.
*Šaltinis: parengta remiantis E. L. Elsey (2003) „12 Ways to Turn “I Don’t Know” into an Aha Moment!” iš https://coachfederation.org.