Koučingo sąsajos su psichologija, NLP, supervizija ir šarlatanizmu

2015 m. gegužės 8 d. įvyko susitikimas su įvairiais psichologijos krypties specialistais LEU surengtame Lietuvos psichologų kongrese “Ieškoti. Atrasti. Dalintis” Vilniuje. Į jį buvome pakviesti trys koučingo specialistai, kad dalyvautume diskusijoje apie koučingo mitus ir tiesas. Taip, tikėjausi, kad šis susitikimas išties leis išsklaidyti mitus, jog koučingas nėra dar viena pardavimų afera, o turi savo mokslinį pamatą ir šaknis, taisykles, Tarptautinį etikos kodeksą bei visa kita, kas daro jį profesija ar bent jau apibrėžia kaip pakankamai profesionalią paslaugą.

Deja, taip nutiko, kad dėl renginio organizatorių planų renginys buvo atkeltas diena anksčiau ir kadangi jau buvome susiplanavę savo reikalus, atstovauti koučingo sritį teko man vienai kartu su diskusijos vedančiuoju psichologu Antanu Mockumi. Tad vietoj didžiojo mitų sklaidymo beliko tikėtis, kad mano išsakytos mintys ir argumentai bent kiek prasklaidys mažą miglos debesėlį ir leis kiek įmanoma artimiau supažindinti su koučingu. Kaip sekėsi tai padaryti?

Prieš diskusiją su kolega persimetėme keletu sakinių, kad, galimas daiktas, dalyvių neturėtų būti itin gausu, nes paraleliai tuo pat metu vyko kitos įdomios diskusijos. Tuo pačiu tikėjomės lengvo pokalbio, nors jo vis tiek baiminausi suprasdama, kad apie koučingą kolegų psichologų nuomonė nėra itin palanki. Ir buvau teisi, kaip paaiškėjo iš vėlesnio pokalbio proceso.

Tad pirmiausia nustebome, kai susirinko nemažai dalyvių, apie 20. Užvirė gana nuožmi ir momentais daugiau vienpusė ataka dėl koučingo metodo, į kurią mėginau atsimušti įvairiais argumentais. Žinoma, permąstydama pokalbį dabar pagalvoju, kad tam tikrais momentais pamiršau įvardinti įvairius kitus konkrečius faktus, kurie būtų leidę dar labiau sustiprinti koučingo poziciją. Matyt jaudulys, nerimas ir išankstinės kolegų nuostatos veikė ir darė savo.

Taigi buvo karšta ir norėjosi gal būt ne tokio puolimo, o labiau abipusio profesinio dialogo. Tačiau kai kurios išsakytos kolegų psichologų mintys ir pastebėjimai išties verčia pergalvoti, kodėl egzistuoja toks neigiamas požiūris į koučingą. Tad šio teksto tikslas – išdėstyti pagrindinius argumentus, dėl ko koučingo sritis yra taip puolama psichologijos specialistų bei pateikti keletą minčių, kaip tie, kurie esame koučingo barikadų pusėje, galėtume kurti bent kiek teigiamą požiūrį į savo profesinę veiklą su profesionalumo prieskoniu.

KOUČINGO SAMPRATA IR IŠTAKOS, PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI SU PSICHOLOGIJA

Gaila, tačiau patys koučingo specialistai blaškomės dėl vieningo koučingo apibrėžimo. Šios diskusijos metu taip pat buvo užklausta, ką vadiname koučingu. Asmeniškai pati tai įvardinau tai kaip tikslinį pokalbį tarp dviejų žmonių – specialisto ir kliento, kur pasitelkiant įvairius klausimus, pastarasis pasiekia tam tikrų norimų tikslų. Taip, galime kalbėti ir apie kliento potencialo išlaisvinimą, ir apie jo atsakomybės skatinimą, ir apie teigiamų rezultatų siekį, tačiau visu tuo ir kitu pagrindinę sąvoką kiekvienas papildome pagal savo mąstymą, perskaitytas knygas, mokymus ir jų filosofiją. Todėl pirmiausia reiktų sutarti dėl trumpo, aiškaus ir visiems suprantamo apibrėžimo, kuris nekeltų papildomų klausimų ir leistų kitiems specialistams suprasti, kas yra koučingas.

Deja, iš vienos pusės toks apibrėžimas suteikia aiškumo, kad koučingas skiriasi nuo psichoterapijos. Kita vertus, jis “atsimuša” į panašią paslaugą - psichologinį konsultavimą ir diskusijos metu nuolat kilo klausimas, o koks gi skirtumas tarp šių veiklų?

Nesu profesionali kalbėti apie psichologinį konsultavimą, todėl kalbėsiu tik iš koučingo srities pusės. Tačiau mielai kada vėl pratęstume diskusiją ir ieškotume panašumų bei skirtumų tarp šių veiklos krypčių. Juolab kad man labai artimas lietuviškas koučingo atitikmuo būtų "ugdomasis konsultavimas", kurį pirmąkart pateikiau kurdama studijų programą.