2015 m. gegužės 8 d. įvyko susitikimas su įvairiais psichologijos krypties specialistais LEU surengtame Lietuvos psichologų kongrese “Ieškoti. Atrasti. Dalintis” Vilniuje. Į jį buvome pakviesti trys koučingo specialistai, kad dalyvautume diskusijoje apie koučingo mitus ir tiesas. Taip, tikėjausi, kad šis susitikimas išties leis išsklaidyti mitus, jog koučingas nėra dar viena pardavimų afera, o turi savo mokslinį pamatą ir šaknis, taisykles, Tarptautinį etikos kodeksą bei visa kita, kas daro jį profesija ar bent jau apibrėžia kaip pakankamai profesionalią paslaugą.
Deja, taip nutiko, kad dėl renginio organizatorių planų renginys buvo atkeltas diena anksčiau ir kadangi jau buvome susiplanavę savo reikalus, atstovauti koučingo sritį teko man vienai kartu su diskusijos vedančiuoju psichologu Antanu Mockumi. Tad vietoj didžiojo mitų sklaidymo beliko tikėtis, kad mano išsakytos mintys ir argumentai bent kiek prasklaidys mažą miglos debesėlį ir leis kiek įmanoma artimiau supažindinti su koučingu. Kaip sekėsi tai padaryti?
Prieš diskusiją su kolega persimetėme keletu sakinių, kad, galimas daiktas, dalyvių neturėtų būti itin gausu, nes paraleliai tuo pat metu vyko kitos įdomios diskusijos. Tuo pačiu tikėjomės lengvo pokalbio, nors jo vis tiek baiminausi suprasdama, kad apie koučingą kolegų psichologų nuomonė nėra itin palanki. Ir buvau teisi, kaip paaiškėjo iš vėlesnio pokalbio proceso.
Tad pirmiausia nustebome, kai susirinko nemažai dalyvių, apie 20. Užvirė gana nuožmi ir momentais daugiau vienpusė ataka dėl koučingo metodo, į kurią mėginau atsimušti įvairiais argumentais. Žinoma, permąstydama pokalbį dabar pagalvoju, kad tam tikrais momentais pamiršau įvardinti įvairius kitus konkrečius faktus, kurie būtų leidę dar labiau sustiprinti koučingo poziciją. Matyt jaudulys, nerimas ir išankstinės kolegų nuostatos veikė ir darė savo.
Taigi buvo karšta ir norėjosi gal būt ne tokio puolimo, o labiau abipusio profesinio dialogo. Tačiau kai kurios išsakytos kolegų psichologų mintys ir pastebėjimai išties verčia pergalvoti, kodėl egzistuoja toks neigiamas požiūris į koučingą. Tad šio teksto tikslas – išdėstyti pagrindinius argumentus, dėl ko koučingo sritis yra taip puolama psichologijos specialistų bei pateikti keletą minčių, kaip tie, kurie esame koučingo barikadų pusėje, galėtume kurti bent kiek teigiamą požiūrį į savo profesinę veiklą su profesionalumo prieskoniu.
KOUČINGO SAMPRATA IR IŠTAKOS, PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI SU PSICHOLOGIJA
Gaila, tačiau patys koučingo specialistai blaškomės dėl vieningo koučingo apibrėžimo. Šios diskusijos metu taip pat buvo užklausta, ką vadiname koučingu. Asmeniškai pati tai įvardinau tai kaip tikslinį pokalbį tarp dviejų žmonių – specialisto ir kliento, kur pasitelkiant įvairius klausimus, pastarasis pasiekia tam tikrų norimų tikslų. Taip, galime kalbėti ir apie kliento potencialo išlaisvinimą, ir apie jo atsakomybės skatinimą, ir apie teigiamų rezultatų siekį, tačiau visu tuo ir kitu pagrindinę sąvoką kiekvienas papildome pagal savo mąstymą, perskaitytas knygas, mokymus ir jų filosofiją. Todėl pirmiausia reiktų sutarti dėl trumpo, aiškaus ir visiems suprantamo apibrėžimo, kuris nekeltų papildomų klausimų ir leistų kitiems specialistams suprasti, kas yra koučingas.
Deja, iš vienos pusės toks apibrėžimas suteikia aiškumo, kad koučingas skiriasi nuo psichoterapijos. Kita vertus, jis “atsimuša” į panašią paslaugą - psichologinį konsultavimą ir diskusijos metu nuolat kilo klausimas, o koks gi skirtumas tarp šių veiklų?
Nesu profesionali kalbėti apie psichologinį konsultavimą, todėl kalbėsiu tik iš koučingo srities pusės. Tačiau mielai kada vėl pratęstume diskusiją ir ieškotume panašumų bei skirtumų tarp šių veiklos krypčių. Juolab kad man labai artimas lietuviškas koučingo atitikmuo būtų "ugdomasis konsultavimas", kurį pirmąkart pateikiau kurdama studijų programą.
Taigi koučingas tinkamas ir dažniausiai siūlomas taikyti organizacijose tuomet, kai, pavyzdžiui, išklausėte mokymų programą ir norite įtvirtinti įgūdžius praktiškai, dirbate prie naujo projekto, rengiatės keisti darbo sritį, vadovas suteikė grįžtamąjį ryšį arba tikitės jo, reikia keisti komandą ir įgyvendinti naujas užduotis, plečiasi jūsų vaidmuo ir funkcijos organizacijoje , esate karjeros kryžkelėje, stokojate motyvacijos imtis naujų darbų ir panašiose situacijose. Žinoma, tokiose situacijose gali pagelbėti konsultantas ar patyręs kolega, tačiau ne vienas mokslinis koučingo tyrimas rodo, kad šiems klausimams spręsti koučingas leidžia išties pasiekti efektyvių rezultatų.
Jei darbuotojas jaučiasi prastai, jį kamuoja stresas, jis patiria gilesnius išgyvenimus ir pan., žinoma, tuomet geriau pagelbėtų psichologinis konsultavimas, psichoterapija ir kt. psichologinė pagalba.
Anot dr. P. Raskin (2013), kad yra nemažai sąlyčio taškų, kur susikerta psichologinis konsultavimas ir koučingas[1]. H. Brunning (2006) teigimu, jog bet koks koučingas pirmiausia yra psichologinės pastangos (p. 22)[2]. Na, o P. Schuster (2014) manymu, tam tikros koučingo sritys yra išties gan arti psichoterapijos ir konsultavimo[3].
Ankstesniuose tekstuose esu išdėsčiusi, kad koučingui susiformuoti įtakos turėjo tokie pagrindiniai veiksniai, kaip:
organizacijų plėtros sistemos ir perspektyvos, veiklos planai, įvertinimo tyrimai, organizacijos kontekstas ir procesų konsultavimas, klinikinė psichologija – modeliai ir teorijos, mąstymo ir elgesio keitimas ne klinikiniams atvejams, į klientą orientuota terapija, sprendimų priėmimo teorijos, Geštalt terapija;
verslo ir vadovavimo plėtros modeliai, karjeros konsultavimas, verslo specialisto, vadybininko gyvenimo ir veiklos planavimas;
scenos meno rūšys ir technikos, įskaitant atidų klausymąsi, buvimo „čia ir dabar“ principus, ego atsisakymo, buvimą dabartyje;
ir – filosofija – kūno ir dvasios sąryšio pabrėžimas, dvasingumo išaukštinimas, ypač XX a. pabaigoje–XXI a. pr., kalbos prasmė ir jos tikslas (pvz., NLP technologijų atsiradimas ir pan.), 12 žingsnių programos ir pan.[4].
Tad koučingas iš psichologijos mokslo yra išties perėmęs nemažai, todėl galimas daiktas apie psichologiją ir koučingą lengviau kalbėti per jų skirtumus nei panašumus, kurių išties yra itin daug.
Anot P. Williams‘as ir D. Davis[5], klasikinė terapija yra pagrįsta gydytojo ir kliento, eksperto ir kliento santykiu; kliento, turinčio tam tikrą neurotiškumą ar itin sergančio, izoliuoto ar pasižyminčio didybės manija. “Egzistuoja tam tikros vaikystės žaizdos, atsineštos į paauglystę ar dar vėliau jau suaugus ir jos būdingos tokiems klientams. Jiems būdingas tam tikras elgesys, pojūčiai, mintys; jie pasižymi tam tikrais sutrikimais, ir kuriems tik psichologijos krypties specialistas gali padėti”. Autorių teigimu, ankstyvosios psichologijos specialistai dėjo visas pastangas, jog būtų vertinami kaip mokslininkai, o ne filosofai, todėl jie siekė gydyti šizofreniją, nerimą, neurozę ar kitokią smegenų disfunkciją. Šiandien dienai psichiatrai teikia medicininį gydymą, o terapija, tokia, kokia ji buvo anksčiau, buvo palikta terapeutams, psichologams ir konsultantams (Harris, 2011)[6].
Skirtingai nuo psichologijos krypties specialistų, koučingo specialistai nedirba su psichozėmis ar vaikystės traumomis. Jiems svarbu būti lygiaverčiais partneriais siekiant lyderystės iššūkių, pokyčių gyvenime ar profesiniame kelyje. Kaip teigia psichoterapeutė U. Beck (2012), klientas į psichologą kreipiasi sakydamas, pavyzdžiui, „gyvenimas skaudina, padėk man, kad aš jausčiausi gerai; padėk man susitvarkyti su savo gyvenimu, kuris tapo per sunkus; aš noriu pažinti save geriau“ ir pan. (p. 21)[7]. Kreipdamasis į koučingo specialistą klientas sako: „Padėk man, nes negaliu susitvarkyti su konkrečiomis situacijomis, jausmais / viršininku / naujais pardavimų tikslais / moterimis / vyrais / savimi / kolegomis“ ir pan. Tai, anot U. Beck, ir yra esminis skirtumas, nes jis apibrėžia skirtingas darbo kryptis.
J. P. Schuster (2014) išskiria dar kelias bendras darbo sritis, kuriose gali būti teikiama koučingo, o kur terapeuto pagalba (žr. 1 lentelę).
P. Schuster (2014) skirtumus bei panašumus tarp terapijos ir koučingo iliustruoja pavyzdžiu, kad, anot psichologo, lyderiai yra tokie patys žmonės, kaip mes visi ir nei vienas negalime pabėgti nuo savo vaikystės traumų. „Mes visi esame daugiau ar mažiau traumuoti ir esame nesąmoningai užprogramuoti tam tikriems veiksmams ar elgesiui“[8].
Anot koučingo specialisto, nėra idealių lyderių. „Visi turime aklų zonų ir jos gali leisti pagerinti daugelį dalykų, tuo pačiu ir emocinį intelektą“. Taigi J. P. Schuster nuomone, ir psichologas, ir koučas mato tuos pačius dalykus, jie abu teisūs ir savaip suteikia naudos klientui. Taigi jie turi tą patį plaktuką, tik skiriasi jų kalimo stilius bei tikslas. Tam iliustruoti itin tinka vienos diskusijos dalyvės paminėtas pavyzdys, jog Islandijoje, kurioje ji gyvena 8-erius metus, koučingo specialistus samdo organizacijos konkrečioms problemoms spręsti, nes jie, pasirodo, yra pigesni nei psichologai ir labiau specializuotai padeda spręsti organizacinius klausimus. Jos organizacijoje, kurioje ji dirbo, darbuotojas susirgo vėžiu ir ėmė agresyviai elgtis kitų kolegų atžvilgiu. Tad jam padėti spręsti asmeninius klausimus buvo pasamdyti psichologai, o organizacinius ir darbinius klausimus – koučingo specialistas.
Kad organizacijoms itin paranku samdytis išorinius ar turėti vidinius koučingo specialistus parodė ir 2013 m. atliktas koučingo tyrimas Lietuvoje[9]. Šio tyrimo duomenimis, kuriame dalyvavo 10 ekspertų, nustatyta, jog koučingas Lietuvoje labiausiai taikomas organizacijose įvairiais lygmenimis sprendžiant grupių, komandų, personalo valdymo, laiko ir darbų planavimo bei struktūravimo, darbuotojų produktyvumo, motyvacijos ir apskritai efektyvesnio žmonių išteklių valdymo proceso ir pan. klausimus.
Dažniausiai į koučingo specialistus kreipiasi įvairių grandžių vadovai ir darbuotojai, privatūs smulkaus verslo atstovai, sprendžiantys asmeninius klausimus, švietimo srities atstovai, nagrinėjantys karjeros ir gyvenimo galimybių klausimus bei 23–45 m. amžiaus moterys. Taip pat jis taikomas sprendžiant moksleivių ir studentų (ir ne tik) profesinius karjeros pasirinkimo klausimus bei asmeninėse konsultacijose[10].
Atskira tyrimų sritis gilinasi į koučingo pritaikomumą organizacijose ir pateikia įvairius įrodymais grįstus (ang. evidence based) tyrimus. Tam išleista net atskira Diane R. Stober ir Anthony M. Grant knyga „Evidence Based Coaching Handbook: Putting Best Practices to Work for Your Clients“ (2006, Wiley). Lietuvoje yra galimybė rasti itin profesionalių autorių Sylviane Cannio ir Viviane Launer knygą „Coaching Excellence. Best Practices in Business Coaching“ (2011, LID Publishing Ltd.). Tai, žinoma, ne vieninteliai šaltiniai apie koučingo pagrįstą taikymą ir daugiau jų galima atrasti beieškant įvairiose duomenų bazėse ar paieškos tinklapiuose.
Žinoma, tokios ir panašios sąsajos su psichologija diskusijos metu vis viena kėlė nemažai sumaišties. Jei teisingai perfrazuosiu, vieno diskusijos dalyvio nuomone, koučingas plagijuoja psichoterapijos žinias ir neva pateikia jas kaip savo, t.y. koučingo specialistas paima keletą principų, technikų ir naudoja jas nepakankamai įsigilinęs, t.y. šarlataniškai. Anot jo, gal tuomet geriau tokiam specialistui save įvardinti kaip kognityvinės elgesio teorijos terapeutu, ne vienus metus mokęsis psichoterapijos nei koučingo specialistu?
Taip, kaip minėta anksčiau, koučingas skolinasi, bet tikrai neplagijuoja psichologijos mokslo žinias ir neįsivadina jas kaip autentiškas, savas ir atrastas koučingo moksle. Čia galėtume leistis į pasvarstymus, kiek pastaruoju metu apskritai esama grynų mokslo sričių, kurios neperkopijuotų, nesiskolintų, neperdėliotų sau atitinkamai ir neanalizuotų kitų mokslo sričių žinių, tyrimų rezultatų ir koncepcijų savo tikslams? Pvz., fenomenologija – taip, ją puikiai išnaudoja psichoanalizė, tačiau ja taip pat remiasi semiotikai, literatūrologijos specialistai analizuodami literatūros tekstus, reklamos specialistai ir kt. Ar galima tuomet literatūros kritikus vadinti šarlatanais, kad jie skolinasi Huserlio ar Heidegerio mintis analizei?
Arba filosofija – kiek jos postulatų yra perėmusi ta pati psichologija, istorija ir kitos panašios mokslo sritys? Arba istorija – ar ji nesiskolina antropologijos, socialinės psichologijos žinių? Vadyba iš ekonomikos? Andragogika iš pedagogikos, filosofijos, psichologijos? Ir t.t. Kapstyti galime giliai, bet ar tikrai to reikia? Kyla klausimas, koks tokios diskusijos tikslas? “Suvaryti” koučingą? Jį sumenkinti iškeliant psichologijos mokslus? Todėl atsiremdama į anksčiau išsakytus argumentus ir sąsajas tarp psichologijos ir koučingo tik pabrėšiu, jog koučingas neplagijuoja psichoterapijos mokslo ir nesisavina jos metodų neįvardindama ištakų. Psichologijos mokslas yra vienas iš daugelio teorinių pagrindų ir atspirties taškų formuotis koučingui kaip ir bet kuri kita mokslo sritis. Tokia mokslo evoliucija ir raida.
KOUČINGAS – ŠARLATANŲ ĮRANKIS?
Kitas dalykas, kuris taip pat itin aštriai buvo pabrėžtas diskusijos metu – tai šarlatanizmas. Taip, čia tektų sutikti, jog esama nemažai tokių koučingo "specialistų" kaip ir bet kurios krypties "specialistų", kurie vadina save tokiais perskaitę tam tikras knygas ar pasimokę abejotinos vertės kursuose. Tai išties opi problema. Diskusijos metu viena psichologė minėjo tokį atvejį, jog į ją kreipėsi klientė po koučingo sesijų, kuri/is pirmiau sugriauna asmenybę, pasitikėjimą savimi, „išmuša“ pagrindą iš po kojų, o paskui kitomis sesijomis iš naujo jį konstruoja. Deja, besikreipusiojo asmens atvejis, kaip leido suprasti pašnekovė, buvo išties sunkus ir sukėlė didelę pasipiktinimo bangą auditorijoje.
Tenka pripažinti, kad tokių atvejų, deja, yra ne vienas ir jų pasitaiko, ir kad čia koučingo specialistai kartais "užsižaidžia" su rimtomis problemomis užuot paleidę klientą pas kitus specialistus arba jie patys gydosi savo traumas klientų sąskaita. Ir čia tiesa ta, kad kaip koučingo specialistai neturime kito profesinę atsakomybę ir teises apibrėžiančio dokumento išskyrus Tarptautines Koučingo specialisto kompetencijas ir Etikos kodeksą. Todėl išsakyta pastaba galėtų leisti specialistų rate, o tuo pačiu ir ICF rėmuose apsvarstyti šį klausimą, nes galimas daiktas, tai leistų rimčiau traktuoti ir koučingo specialistus bei požiūrį į profesionalų darbą. Tačiau kol to nėra, išlieka asmeninės atsakomybės ir sąmoningumo klausimas prieš save, savo klientus ir profesiją.
Kita vertus, koučingas Lietuvoje, nors ir naudojamas daugiau nei dešimtmetį, vis tik tebėra pakankamai naujas reiškinys. Tai reiškia, kad reikia pakankamai laiko atsisijoti ir susidėlioti į vietas. Todėl natūralu, kad egzistuojantys mitai ir neprofesionalumas koučingo srityje kol kas klesti. Vienintelis būdas atsirinkti – domėtis, ieškoti informacijos, skaityti ar kreiptis į kompetentingas organizacijas ir pan.
KOUČINGAS IR SUPERVIZIJA
Diskusijos metu kilo klausimai, kuo koučingas skiriasi nuo supervizijos, ar tokią turi koučingo specialistai ir pan. Taip, koučingo specialistai turi privalomas supervizijas, o ypač siekiant akreditacijos. Koučingo srityje supervizija yra susitikimas su aukštesnio lygio tos srities specialistu (pvz., PCC ar MCC) siekiant išspręsti kilusius profesinius klausimus.
Na, o nuo pačios supervizijos koučingas skiriasi tuo, kad taikant koučingą, nėra priežiūros konteksto, nėra konsultavimo, ką ir kaip daryti vadovaujant ar sprendžiant organizacinius klausimus, taip pat koučingas nėra vieno labiau ekpertiško specialisto patarimai vadovui. Koučingo santykyje stengiamasi laikytis partnerystės ir lygiaverčio santykio koncepcijos. Tad trumpai būtų tiek.
KOUČINGO SPECIALISTŲ KVALIFIKACIJA
Gana didelę diskusiją sukėlė dar vienas klausimas apie koučingo specialistų mokymąsi. Kadangi psichologai mokosi išties daug, tad kyla klausimas, kaip koučingo specialistai, baigę 6 mėn. kursus (o kai kurie – ir dar trumpesnius), galime vadintis specialistais ir imti “gydyti” kitus, pavyzdžiui, nuo depresijos? Deja, taip, tai akmenėlis į koučingo specialistų daržą ir norėtųsi pabrėžti, kad taip, savo konsultacinio darbo pradžioje (kuri neturėtų būti trumpesnė nei keleri metai) neturėtumėme dirbti su klientais, pasižyminčiais depresija ar kt. simptomais, o prieš teikdami mokamas paslaugas, prieš tai susirinkti atitinkamą praktiką ir profesinę patirtį. Žinoma, tai kiekvieno koučingo specialisto pasirinkimas, tačiau vėl gi, jei siekiama profesionalaus profesijos vardo, tai galėtų būti ir dar vienas profesionalios veiklos rodiklis.
Sugrįžtant prie koučingo specialistų mokymosi eigos, taip, mokymų nėra daug ir jų yra gana įvairaus lygmens bei dažniausiai, gana trumpi palyginus su psichologijos studijomis. Tačiau kiek leidžia pastebėti patirtis, tai dažniausiai būna pirmieji žingsniai į gilesnius mokslus, t. y. koučingo mokslai dažnai nėra baigtinis procesas ir tie, kurie pasiryžta eiti tolesniu keliu, ir toliau nuosekliai gilinasi į koučingo sritį, skaito tos krypties knygas, straipsnius ir kitą prieinamą informaciją. Tai viena.
Antra, kvalifikacija nuolat keliama įvairiuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, tarptautinės koučingo asociacijos (ICF) siūlomuose seminaruose, į kuriuos atvažiuoja specialistai iš viso pasaulio, akademijose, susitikimuose, tarptautinėse konferencijose, webinaruose ir kt.
Profesionalumo savo veikloje siekiantys specialistai nuolat specializuojasi ir gilinasi psichologijos mokslų kryptyse, pavyzdžiui, Geštalt terapijos, Kognityvinės elgesio teorijos ar Adlerio krypties mokymuose.
Be to, siekiant akreditacijos, reikia nemažai mokamos praktikos valandų ir kompetencijų išmanymo, supervizijų (kas vadinama mentorystės sesijomis), kad būtų galima laikyti egzaminą ir gauti pirmąjį įvertinimą – pirmąją akreditaciją ACC (angl. Associated certified coach). Iki trečiosios – MCC – reikia mokytis plius-minus apie 10 metų, nors tai, žinoma, priklauso nuo specialisto darbo tempų ir eigos, praktikos ir kt. profesinių aspektų.
Čia svarbios ir praktikos valandos, kurių reikia siekiant atitinkamos akreditacijos. Pavyzdžiui, pirmajam lygiui svarbu 100 val. praktikos, antrajam – PCC (angl. Professional Certified Coach) turi būti 750 val. praktikos, 125 val. mokymų ir 10 val. supervizijos. Tam prireikia ne mažiau kaip 3-5-erių metų. Trečiajam lygmeniui MCC (angl. Master certified coach) turi būti ne mažiau kaip 2 500 val. praktikos, 200 val. mokymų ir 10 val. supervizijos. Tad mokomės išties ne tik 3 savaites ar 6 mėnesius, nes to išties nepakanka, o žymiai daugiau.
KOUČINGO SĄSAJOS SU NLP
Dar vienas keliamas klausimas, kiek koučingas siejasi su NLP (neurolingvistiniu programavimu). Tad kaip ir psichologijos, taip ir NLP tam tikrus įrankius bei metodikas koučingas yra perėmęs savo praktikai, o kai kurie specialistai - yra mokęsi papildomai šio metodo ir taiko jį savo praktikoje. Tad neišvengiamai asociacijų esama, tačiau NLP nėra koučingas, o koučingas nėra NLP, ir tik tiek, kiek NLP technikos taikomos darbui su klientais.
***
Tai, rodos, tiek daugiau mažiau iškilusių diskusijos klausimų, ir kaip leido suprasti jos vedantysis psichologas Antanas Mockus, toks pokalbis leido kiek sumažinti neigiamą nuomonę apie koučingą ir kiek aiškiau supažindinti su koučingo sritimi.
Ir pabaigai. Profesiniai pasišpilkavimai visada reikalingi ir jų neišvengsime, tačiau vietoj to, kad baksnotume vieni į kitus profesiniais klausimais, gal būt tikslingiau suremti pečius bendroms problemoms spręsti ir pasidalinti darbo laukus bei klausimus? Tam, kad suprastume aiškiau vieni kitus, abiems pusėms reiktų atidėti į šalį išankstines nuostatas ir nuogirdas, ir pagal poreikį išbandyti vieniems koučingą savo einamiesiems klausimams spręsti ar tikslams pasiekti lygiai taip pat, kaip koučingo specialistams nueiti asmeninės terapijos kelią vardan supratimo, kokį jį nueina klientas bei kad klientai netrigerintų mūsų pačių šešėlių. Na, o užsienyje itin populiaru psichologams kelti kvalifikaciją ir įgyti koučingo kompetencijas kaip dar vieną instrumentą savo praktikai ir taip rasti sau naudos.
Tad norėtųsi tikėti, kad kitąkart susitikę ir atsispyrę nuo pagrindų, galėsime diskutuoti kiek kitokiais – labiau profesiniais – klausimais. Tad linkiu abiems pusėms gero darbo ir sklandaus bendradarbiavimo!
Šaltiniai, kuriais remtasi rašant straipsnį:
[1] Dr. Pat Raskin, therapist, retired from Teacher’s College, Columbia Univ., faculty for the Columbia University Coach Certification Program. Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com.
[2] Brunning, H. (2006). Executive Coaching: Systems Psychodynamic Perspective. Karnac Books Ltd.: London, England. Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com
[3]Schuster, J. P. (2014). Therapy, Depth Psychology and Executive Coaching: where and how do they meet? Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com
[4] A. Dromantaitė, A. Naujas požiūris į vadovavimą: koučingo taikymo praktika Lietuvos organizacijose. // Dromantaitė, A., Raišienė, A. G., Vanagas, R. ir kt. Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai“, 2014.
[5] Williams, P. and Davis, D. (2002). Therapist as Life Coach. New York, NY: W.W. Norton & Company. Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com
[6] Harris, G. (March 5, 2011).Talk Doesn’t Pay, So Psychiatry Turns Instead to Drug Therapy, New York Times. Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com
[7] Beck, U. (2012). Psychodynamic Coaching Focus & Depth. Karnac Books Ltd.: London, England. Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com
[8] Schuster, J. P. (2014). Therapy, Depth Psychology and Executive Coaching: where and how do they meet? Interneto prieiga: www.EvocateurBlog.com
[9] A. Dromantaitė, A. Naujas požiūris į vadovavimą: koučingo taikymo praktika Lietuvos organizacijose. // Dromantaitė, A., Raišienė, A. G., Vanagas, R. ir kt. Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai“, 2014.
[10] A. Dromantaitė, A. Naujas požiūris į vadovavimą: koučingo taikymo praktika Lietuvos organizacijose. // Dromantaitė, A., Raišienė, A. G., Vanagas, R. ir kt. Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai“, 2014.
[11] Misiukonis, T. (2015). Ko bijo koučingo specialistai irk ą jiems dėl to daryti? Interneto prieiga: http://coachingblog.lt/autoriu-straipsniai/ko-bijo-koucingo-specialistai-ir-ka-jiems-del-to-daryti/#more-4190
Rašyta: 2015-05-27.