Reikia ar Privalau? Ar vis tik turiu teisę rinktis?

Pastaruoju metu daug kalbama apie žmogaus leidimą sau gyventi, nepersitempti, mylėti save, leisti sau daugiau nei galima ir pan. Viskas būtų kaip ir išties brangi tiesa, jei ne šalia nuolat iš paskos kaip šešėlis persekiojantis žodis egoizmas ir egoistai. Dauguma pagyvenusiųjų šiuo žodžiu linksniuoja prie kavinių, miesto parkuose ar prekybcentriuose besibūriuojantį jaunimą, darbdaviai kaltina darbuotojus, kad šie vykdo tik tiek, kas paliepta, o negeba padaryti daugiau, tėvai pyksta ant vaikų, kad šie – egocentriški ir gyvena tik dėl savęs, sutuoktiniai pykstasi ir kartais išsiskiria, kadangi vienas jų gyvena tik tenkindamas savo asmeninius poreikius, o kitas atseit pernelyg daug aukojasi šeimai, nors slapčia taip pat norėtų gyventi tik dėl savęs neprisiimant jokios atsakomybės, pramogaujant ir pan.

Tad kur yra ta riba tarp leidimo sau gyventi taip, kaip norisi ir taip, kaip reikia ir privaloma? Kur yra ta atsakomybės riba, kuri privalo (jei tinkamas čia šis žodis) būti ir kur jos nebelieka?

Paminėjau kelis žodžius – reikia ir privalo. Kyla klausimas, kas nustato tas ribas, pagal kurias reikia atitinkamai elgtis, gyventi, bendrauti, veikti ir pagal kurias privalome ką nors daryti? Pavyzdžiui, ar reikia imti šakutę dešine ranka ar vis tik reikia valgyti su peiliu ir šakute kaire ranka? Ar reikia įėjus į patalpą pasilabinti su visais joje esančiais žmonėmis, ar tik su tais, kurių veidus pažįstame? Ar privalome eiti balsuoti ar vis tik geriau išsidrėbus savo jaukioje lovoje prastumti sekmadienį ir džiaugtis gavus išeiginę nuo visų rūpesčių? Ar privalau padėti susitvarkyti namus draugui/draugei/tėvams/sugyventiniui ar tiesiog geriau apsimesti, kad skauda koją ar kad geriau eiti pas suplanuotą kirpėja, kad išvengtume šios naštos? Ar reikia ir ar privalau suplauti indus, kad sutuoktinis,-ė nebeburbuliuotų ir nebegadintų nuotaikos ar nusimuilinsiu sakydamas,-a, kad šiandien – kito eilė? Ir t.t.

Kasdien, kiekvieną minutę galime atrasti begalę klaustukų ir išgirsti žodžius privalau ir reikia – privalau būti nuostabus darbuotojas ar vadovas, puiki/-us mama ar tėtis, dar puikesnis sutuoktinis ar sutuoktinė, nuostabus draugas ir kolega, fainas vaikinas ir ideali mergina, visuomet išklausanti sesuo ar brolis, nuolat pastebintis tėvų rūpesčius sūnus ar dukra, įvairiose situacijose gelbėjantis savo senelius anūkas ar anūkė, nuolat nusirašyti nuo padarytų namų darbų duodantis klasiokas ar klasiokė… Ir t.t. Taip įsiveliame į pareigų ir įsipareigojimų ratą, kad galiausiai, deja, pamirštame svarbiausią žmogų – patį save.

Dalindami save visiems nepaliekame savęs sau. Trykšdami perdėta energija ir draugiškumu jo nė lašo nebeskiriame sau. Čia žodžiai privalau ir reikia tampa akmeniu po kaklu, kurie galiausiai ima traukti prie žemės ir skandinti liūdesy ir nusivylimuose, kad šalia tokio dalinimosi į kairę ar į dešinę liekame nepastebėti, pamiršti, išsekę, nusivylę ir nelaimingi…

Arba dar įnirtingiau trokštame pripažinimų iš išorės, kurie yra itin laikini ir nebesukelia tokio pasitenkinimo jausmo, kokio taip giliai viduje trokštame. Nebeguodžia nei jokie pagyrimai, nei aukštos darbinės pozicijos, nei nuoširdus artimųjų palaikymas. Tuomet vis dažniau ir dažniau išnyra amžinojo rojaus ilgesys…

Tačiau sugrįžkime prie reikia ir privalau, apie ką ir pradėjome kalbėtis. Taip, yra dalykų, kuriuos vis tik reikia ir privalu atlikti laiku, pavyzdžiui, laiku pasiimti vaiką iš darželio, kitaip jis liks vienas, nelaimingas, nesaugus, gal būt ateis suvokimas, kad suaugusiais pasitikėti negalima. Laiku sumokėti mokesčius, nes norėdami gauti, turime ir duoti, t.y. susimokėti. To nepadarius, skola augs, kol galiausiai liksime be patogumų. Gal būt laiku parašyti projektą darbe ar rašto darbą, kurio reikalauja dėstytojas, kadangi tai mūsų tolesnės galimos sėkmės ar tam tikros karjeros perspektyvos garantas. Įlipus į autobusą pasižymėti talonėlį… atsiprašau, laiku pridėti el. bilietą ir atitinkamai susimokėti už savo kelionę, o ne stebėtis, kodėl to nepadarius kažko kabinėjasi kontrolieriai. Žinoma, dauguma jų nėra maloniausi žmonės ir kartais jie tikrai galėtų dažniau prisiminti žmogiškąjį faktorių, o ne būti aklais budeliais-vykdytojais. Tačiau ar ne pats keleivis kaltas, kad nesusimokėjo už savo kelionę?

Noras keliauti nemokamai ne visada yra patogus ir komfortiškas variantas. Ar ne taip sakoma, kad nemokamas sūris tik pelėkautuose būna?

Taip, galima ir viso to, kas privaloma ir reikia nedaryti ir, kaip minėjau, sekmadienį tingiai praleisti lovoje, pasiimti vaiko iš darželio perduoti močiutei, seneliui, draugui ar draugei, kurį vaikas pažįsta, užsisvajojus nepažymėti laiku bilieto, pamiršti balsuoti ar sumokėti laiku mokesčius. Kartais galime ir taip, ir išties tokių vidinių sekmadienių būtinai reikia. Tačiau šalia jų svarbu atsirinkti, kuris tas sekmadienis tinka maloniam poilsiui ar kiek ilgai leisime, kad jis užtruktų, o kuomet jau vis tik reikia atlikti savo įsipareigojimus. Neatlikus jų, neturime teisės ir skųstis, kad gyvenimas mums neteisingas, nesąžiningas, kažko nesuteikė ir pan.

Čia ir atsiranda atsakomybė sau, prieš save ir savo artimuosius, kolegas, draugus, pažįstamus, valstybę… Čia ir atsiranda suvokimas, kad esame patys už labai daug ką atsakingi ir galime sąmoningai kontroliuoti savo gyvenimą retkarčiais atleisdami gyvenimo vadeles ir šiek tiek paplaukti pasroviui, kol pailsėsime.

Taip, yra dalykų, kuriuos be ginčų vis tik privalome ir kuriuos reikia padaryti, nes tai mūsų kaip piliečio/-ės, dukters/sūnaus, darbuotojo/-os, sutuoktinio ar sutuoktinės pareiga, ir yra dalykų, kuriuos galime atidėti leisdami sau tiesiog pasekmadieniauti ir atsigręžti į save. Galime neplauti indų ir leisti sutuoktiniui/ei pykti, o galime pasidalinti šiuo rūpesčiu, kad vėliau galėtume išeiti drauge į miestą gardžios kavos ir deserto.

Galime pasitarti, kad gal pažiūrėkime smagų filmą drauge, o vėliau susitvarkysime kartu.

Galime neklausyti nuolat burbuliuojančių senukų ir nurašyti juos kaip nepataisomus pesimistus, o galima jiems pasakyti – „taip, savaip jūs teisūs, bet mes aiškiai žinome, ko norime, pasitikėkite mumis…“ To padykusio jaunimo buvo visais laikais ir amžiais – mūsų karta nėra kaži kuo išskirtinė. Ir nepaisant to, vis viena yra ko vieni iš kitų galime pasimokyti.

Tad galime leisti sau pailsėti ir to ypač reikia, kad pajustume gyvenimo pilnatvę, galėtume pasimėgauti čia ir dabar vykstančiais procesais, pamatytume įvykius aplink save. Neveltui pastaruoju metu tiek daug kalbama apie sąmoningą, įsisąmonintą ir dėmesingą (angl. mindfulness) elgesį.

Kaip teigia dr. J. Heaversedge ir E. Halliwell knygoje „Mindful Manifesto“ (2012), neįsisąmonęs savo elgesio žmogus yra perfekcionistas, galvoja, jog reikia dirbti vis geriau ir geriau bei vis sunkiau, nerodo ar rodo itin rezervuotas emocijas, ieško greitų problemų sprendimo būdų, o ne įsigilina į jas bei daro viską greit-greit-greit ir daug-daug-daug. Tokio žmogaus priešingybė yra gebėjimas suprasti savo poreikius ir konkrečiu momentu suvokti savo jutimus, mokėjimas būti, bet ne veikti, būti smalsiu ir gebėti draugiškai stebėti aplinką, save ir kitus, daug laiko praleisti dabar pastebint, kokių nuostabių akimirkų gyvenimas pateikia šiandien, siekti daugiau gyvenimo kokybės nei kiekybės, ir, žinoma, viską daryti kuo lėčiau bei mažiau.

Taigi pareigos, privalau ir reikia be mūsų pačių nepasidarys, tačiau vienus reikia ir privalau būtina atlikti, o kiti reikia ir privalau ne tokie būtini, juos darome tik todėl, kad nesame įsisąmoninę, kodėl tai darome ir kodėl mums to reikia.

Pavyzdžiui, būtina ir reikia balsuoti renkant naują valdžią, nes nuo jos priklauso asmeninė kiekvieno gyvenimo kokybė ir valstybės situacija, tačiau ar tikrai reikia plėšytis dėl karjeros ir naujos pozicijos, ar geriau atrasti profesinę karjerą ir nuolatinį gilinimąsi į savo sritį? Arba būtina laiku atlikti pavestus darbus, nes taip skatiname pasitikėjimą ir rodome savo atsakingumą, tačiau ar tikrai reikia verstis per galvą ir kurtį tokį šeimos modelį, kuris neva atitiktų visas visuomenės normas ir jaustumėmės „ideali šeima“? Ar iš tikrųjų reikia daug uždirbti, įsigyti namą ir/ar prabangų automobilį, kad pasijustume laimingi, ar galime mėgautis ta ramybe ir laime gyvendami kiek paprasčiau? Ar reikia nuolat keliauti ir ieškoti įspūdžių svetimuose kraštuose, ar gana pakeliauti savaitgaliais po savo kraštą ir tiesiog nesiblaškyti beieškant to, ko nepametėm? Ir pan.

Tad ne veltui ir lietuvių tautosakoje sakoma, kaip šauksi, taip ir atsilieps, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Visi mūsų veiksmai turi tam tikras pasekmes, jos visada yra, tačiau tik nuo mūsų pačių, mūsų minčių, žodžių bei veiksmų priklauso, ar jos bus teigiamos, laimingos, pamokančios ir praturtinančios gyvenimą, ir ar turėsime galimybę tuo gyvenimu pasidžiaugti tarp tų visų reikia ir privalau.

Mūsų teisė rinktis. Taip, ją tikrai turime. Tačiau kiek sąmoningi esame nuspręsti?